Lankytinos vietos

Anykščių kraštas itin tinkamas turizmui dėl gamtinių sąlygų: jis apsuptas ežerų, kalvų, piliakalnių, be to, turtingas ne tik įstabių gamtos kampelių, bet ir kultūros paveldo objektų. Dėl kalvotų ir vaizdingų vietovių kraštas dažnai vadinamas Lietuvos Šveicarija. Vertingiausi ir įdomiausi gamtinio turizmo objektai, galintys pritraukti didžiausius turistų srautus ir tinkami aktyviam poilsiui bei kaimo turizmui, yra Anykščių regioniniame parke.

Anykščiuose yra 20 piliakalnių. Didingiausias – Vorutos, kur XIII a. stovėjo valstybės kūrėjo Mindaugo pilis.

     


Anykščiai garsėja kultūros paminklais – jų yra per 250. Tai pusantro karto daugiau nei kituose Utenos apskrities rajonuose. Šiame krašte didelė muziejų: literatūrinių, etnografinių, technikos –įvairovė.

Muziejininkystės pradžia ir pagrindas – garsiausių krašto rašytojų memorialiniai muziejai, įsikūrę senuose paminkliniuose pastatuose. Memorialinius muziejus (tarp jų ir pirmąjį muziejų Lietuvoje – A. Baranausko klėtelę) kasmet aplanko daugiau kaip 30 tūkst. lankytojų.

A. Baranausko išgarsintas šilelis, vaizdingi Šventosios vingiai, nepakartojamas ežerų spindėjimas, nuostabios gamtos apsuptos kaimo sodybos, kultūros paminklų gausa – visa tai nuolat traukia turistus.

Architektūros paminklai

Šv. Mato bažnyčia Anykščiuose
Bažnyčia statyta 1899–1909 m. Tai svarbiausias Anykščių panoramos akcentas. Anykščių bažnyčia – aukščiausia Lietuvoje, jos bokštai siekia 79 m. Bažnyčioje gausu meno paminklų: stiklo blokų vitražas „Šv. Matas”, granitiniai vyskupo A. Baranausko, kunigo K. Sirvydo biustai ir kt. Bažnyčios šventoriuje galima pasigrožėti originaliomis dažyto medžio kryžiaus kelio stotelėmis.
 

Kavarsko bažnyčia
Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1857 m. Ji ypač žymi trimis dideliais varpais: pusketvirto šimto kilogramų sveriantis milžinas, vadinamas Adomu, nulietas 1883 m., kitas, pavadintas Juozapu, – 1889 m., o trečiasis, kiek mažesnis, varpas yra seniausias – jis pažymėtas net 1769 m. data.
 

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia ir bernardinų vienuolynas
Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis pastatytas 1774–1787 m. pagal žinomo to meto architekto Martyno Knakfuso projektą. Pereinamojo laikotarpio architektūros, kai puošnųjį baroką keitė grakštusis klasicizmas, bruožų turi ir ansamblio stilius.
 

Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Ši bažnyčia pastatyta 1933–1935 m. šalia vaizdingos Šventosios ir Griežos santakos. 1941 m. prie Andrioniškio bažnyčios buvo pastatytas tiltas per Šventąją. Andrioniškio bažnyčioje yra nuo seno išlikusių religinio meno vertybių: Šv. Baltramiejaus paveikslas, XIX a. medinės skulptūros „Arkangelas Gabrielius“, „Kristus, nešantis kryžių“ ir „Šv. Petras“ šventoriaus vartuose. Šventoriuje stovi paminklas kun. Petrui Buzui, pastatytas iš geležies ir akmens XIX a. pab.
 

Burbiškio dvaras
Dvarininkų Venslovavičių statyti neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai yra kairiajame Anykštos upės krante. Šalia dvaro, Anykštos upelio slėnyje, įsikūręs parkas, užimantis apie 5 ha plotą, kuriame auga įvairių rūšių medžių ir krūmų. Dvaro ansamblis su parku paskelbtas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustiniu. Jis užima 22 ha plotą. Neoklasicistinio stiliaus rūmai – tai XIX a. istorinis architektūros paminklas. Dvare yra įsikūrusi Burbiškio pagrindinė mokykla. Dvaras įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
 

Raguvėlės dvaras
Raguvėlės dvaro architektūrinį ansamblį sudaro rūmai, 19 gamybinių-ūkinių pastatų, bažnyčia ir parkas. Dvaro sodyba užima ~ 20 ha plotą. Tai vienas didžiausių architektūros ansamblių Lietuvoje. Klasicistiniai, stačiakampio formos dviejų aukštų mūriniai rūmai statyti XVIII a. pab. Rūmų pirmame aukšte buvo didelis valgomasis, svečių ir tarnų kambariai, per visą dešinį fasado šoną – žiemos sodas, antrame aukšte – Komarų gyvenamos patalpos.
Dvaro puošmena – 8 ha parkas.
 

„Laimės žiburys“
„Laimės žiburiu“ vadinamas 14 m aukščio granitinis antkapinis J. Biliūno paminklas, 1958 m. pastatytas ant aukšto, stataus kalno. 1953 m. rašytojo palaikai buvo pervežti iš Zakopanės (Lenkija) ir palaidoti čia, ant Liūdiškių kalvos.
 

Paminklas A. Baranauskui
Skulptoriaus A. Sakalausko 1993 m. iš akmens iškaltas paminklas skirtas garsiajam vyskupui – „Anykščių šilelio“ autoriui. Paminkle vaizduojama simbolinė bažnyčios durų arka, joje iškilęs moters – gimtinės – siluetas.
 

Okuličiūtės dvarelio rūmai
Anykščių centre, ant Šventosios kranto, stovi XIX a. I pusėje pastatyti nedideli neoklasicistiniai rūmai. Jų statytoja ir pirmoji savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad šis pastatas Šventosios krantinėje iškilo carizmo laikais, prieš 1863 m., todėl neatsiejamas nuo tais metais prasidėjusio sukilimo.
Dvarelio rūmai – iš tolo baltuojantis namas su kolonomis – iš karto krinta į akis. Greta jo pastatyta upės užtvanka. Rūmai nedideli, santūrūs, griežtų formų, vieno aukšto su žema mansarda. Jie taisyklingo stačiakampio formos. Priekinį pastato fasadą puošia išraiškingas portikas. Jį sudaro ant išlenkto neaukšto pjedestalo stovinčio keturios jonėninio orderio kolonos, remiančios puslankio formos prieangio stogelį. Rūmų autorius – ligi šiolei nežinomas profesionalus architektas. Grynas XIX a. neoklasicizmo formas jis meistriškai priderino prie vietos gamtinės ir architektūrinės aplinkos.
 

Muziejai


A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus
Poeto ir vyskupo A. Baranausko klėtelė – pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje. Šioje klėtelėje, pastatytoje 1826 m., poetas sukūrė giesmių giesmę gamtos grožiui – poemą „Anykščių šilelis“. Šalia – rašytojo A. Vienuolio namas. Jame įrengta ekspozicija, antrajame aukšte – memorialiniai kambariai. Muziejus yra Anykščiuose, A. Vienuolio g. 4, tel. (8 38) 15 80 15, faks. (8 38) 15 29 12; el. paštas a.vienuolis@delfi.lt; http://www.baranauskas.lt. Dirba: liepos–rugpjūčio mėn. – 9–18 val., rugsėjo–birželio mėn. – 8–17 val.
 

B. Buivydaitės namas-muziejus
Tai namas, kuriame rašytoja B. Buivydaitė (Tyrų duktė) praleido daug metų. Čia parašyti kūriniai „Pro vaikystės langą”, „Vargai vartus kilnoja” ir kt., skirti rašytojos gimtajam Anykščių kraštui, jo žmonėms. Muziejuje yra memorialinė ekspozicija, nemažai rašytojos asmeninių daiktų. Muziejus yra Anykščiuose, Vilniaus g. 21, tel. (8 38) 15 81 38. Dirba pirmadieniais–penktadieniais 10–14 val.
 

J. Biliūno sodyba
Senovinėje troboje saugomi rašytojo šeimos daiktai, paties J. Biliūno knygos. Kieme – tautodailininkų medžio drožiniai pagal J. Biliūno apsakymų personažus.
Sodyba yra Anykščių r., Niūronių k., tel. (8 38) 15 17 22. Dirba: liepos–rugpjūčio mėn. – 9–18 val., rugsėjo–birželio mėn. – 8–17 val.
 

Arklio muziejus
Tai vienintelis Lietuvoje muziejus, įkurtas 1978 m. prof. P. Vasinausko. Rekonstruotų klojimų patalpose iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, bričkos ir t. t. Kituose pastatuose – nuotraukos, meno kūriniai, pagerbiantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį. Prie muziejaus galima pajodinėti arkliu, pasivažinėti karietomis. Jau tapo tradicija birželio pirmąjį šeštadienį rengti sporto ir etnografijos šventę „Bėk, bėk, žirgeli”.
Muziejus yra Anykščių r., Niūronių k., tel. (8 38) 15 17 22, www.arkliomuziejus.lt. Dirba: liepos–rugpjūčio mėn. – 9–18 val., rugsėjo–birželio mėn. – 8–17 val.
Muziejuje, senovinėje aukštaitiškoje troboje, vyksta etnografijos pamokos: „Duonelė kasdieninė" – pasakojama apie rugių sėjimą, kūlimą, malimą, apžiūrima duonkepė, sužinoma, kaip kepama duona, galima pačiam išsikepti „pagranduką“, vaišinamasi kaimiškais skanėstais, žaidžiami senoviniai žaidimai; „Bitelė ratuota" – pasakojama apie bites, medkopį, susipažįstama su tautosaka šia tema, iš bičių vaško liejamos žvakės, vaišinamasi kaimiškais skanėstais. Pamokos vyksta sausio–balandžio mėn. Dėl pamokų laiko galima tartis tel.: (8 38) 15 17 22, 8 616 25 124.
 

Siaurojo geležinkelio stoties muziejus
Muziejus veikia siaurojo geležinkelio stoties komplekse. Čia restauruoti šimtamečiai stoties pastatai, bėgiai, vandens bokštas, akmenimis grįsta aikštelė, semaforai, 96 m ilgio plieninis tiltas per Šventąją, sankasos. Tai technikos, architektūros, istorijos paminklas, išsaugojęs praėjusio šimtmečio dvasią. Galima pasivažinėti veikiančiomis transporto priemonėmis – muziejaus eksponatais: specialiu dviračiu, važiuojančiu bėgiais, rankine drezina.
Muziejus yra Anykščiuose, Vilties g. 2, tel. (8 38) 15 80 15. Dirba: gegužės–spalio mėn. – 10–17 val., lapkričio–balandžio mėn. apsilankymo laikas derinamas tel. (8 38) 15 80 15.
 

Gamtos paminklai

Puntuko akmuo
Puntukas – labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje, antras šalyje pagal dydį (po Barstyčių akmens). Jis stovi 5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante, Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje. Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje), svoris – 265 t. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį.
Pasak padavimo, nešė Puntuką ne tik ledynai – nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią. Tačiau gaidys užgiedojo, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką ir „didumo kaip gryčios“ akmuo nukrito šilelin… Taip rašoma Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“.
Kiti padavimai byloja, kad ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Kai kuriuose pasakojimuose užsimenama, kad Puntukas panorėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį.
Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai, kilo aukuro dūmai.
Domina Puntukas lankytojus ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas ar sakmėmis apipintas mitologinis akmuo. Vokiečių okupacijos metais, 1943 m. viduvasarį, skulptorius Bronius Pundzius Puntuko akmenyje baigė kalti Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius.
 

Anykščių šilelis
Tai A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintas miškas, į kurį užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti žinomų rašytojų gimtinės. Anykščių šilelis, 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu, užima daugiau kaip 1 800 hektarų plotą. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon teka upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m, Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų.
Lietuvoje nėra daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus. Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo liūningas ežerėlis. Žmonės jį vadina Budragaidžiu.
 

Puntuko brolis
Maždaug pusiaukelėje tarp Ažuožerių ir Anykščių, Pašventupio šile, yra akmuo, vadinamas Puntuko broliu. Iš tiesų šis akmuo tinka Puntukui į brolius, nes savo dydžiu galėtų varžytis su Puntuku (akmens ilgis – 6 m, plotis – 4 m, aukštis – 1,9 m). Jis Anykščiuose yra nuo ledynmečio, atkeliavęs iš Skandinavijos. Prie pat šio akmens yra pilkapių, vadinasi, netoliese būta senos gyvenvietės. Pasakojama, kad prie šio akmens buvusi senovės lietuvių šventykla. Kitas mitas byloja, kad kadaise gyvenę 2 broliai užsitraukė Perkūno nemalonę, šis už tai juos akmenimis pavertęs, tik vieną jų nudanginęs giliai į mišką, kur jo niekas nebegalėtų surasti.
 

Karalienės liūnas
Netoli Ažuožerių telkšantis gėlo vandens šaltinis, vienas didžiausių Lietuvoje, nuo seno vadinamas Karalienės liūnu. Karalienės liūnas yra Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje, kur išeina į žemės paviršių požeminiai vandenys. Jo plotas – apie 0,7 ha, o gylis siekia 6–7 m. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu.
Čia, pasak legendų, su obuolmušiais žirgais kinkyta karieta kadais nugarmėjo gelmėn karalienė, čia nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu, ramu. Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas žiemą. Net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno, pačiame jo viduryje blizga akivaras.
 

Vetygalos atodanga
Tai 90 m ilgio, apie 20 m aukščio skardis kairiajame Šventosios krante, kuriame galima pamatyti ikiledyninius šviesaus kvarco ir žėručio smėlio sluoksnius.
 

Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis
Piliakalnis yra netoli Anykščių, prie Naujųjų Elmininkų, tarp dviejų gilių slėnių, kuriais kadaise tekėjo sraunūs Vorelio ir Volupio vandenys. Kai kurie istorikai mano čia stovėjus karaliaus Mindaugo Vorutos pilį. Šiandien tai daugiausiai tyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas iš daugiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje. Jau nuo 1997 m. brandinamas sumanymas iki 2009 m. – Lietuvos valstybės tūkstantmečio jubiliejaus – autentiškoje aplinkoje pastatyti medinę pilį kaip XXI a. pradžios Lietuvos piliečių pagarbos ženklą istorinei praeičiai, valstybės kūrėjams. Archeologinių kasinėjimų rezultatai leidžia daugmaž tiksliai atkurti pilies planą: kur buvo sukasti poliai, rėmę gynybinių sienų konstrukcijas, kur stovėjo gyvenamieji pastatai, kurioje vietoje kūrentos krosnys, galima būtų atskirti pilies kiemo ūkinę bei reprezentacinę dalis. Pilis turėtų tapti gyvuoju muziejumi – kieme vyktų „riterių turnyrai”, lankytojai galėtų pasimokyti senovinės karybos: fechtuotis, šaudyti iš lanko, mėtyti kirvį ir ietį, degti degutą, būtų įrengta mokomosios archeologijos aikštelė. Čia būtų iškilmingai minimos valstybei svarbios datos (Mindaugo karūnavimo diena, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, Baltų vienybės, Žalgirio mūšio ir kt.), vyktų kultūriniai renginiai – senovinės muzikos koncertai, Pilies teatro spektakliai, būtų organizuojamos Aukštaitijos regiono senovinių amatų dienos.
 

Storių kalnai
Tai moreninių kalvų grupė, aukščiausia iš jų iškilusi 194 m virš jūros lygio. Dažniausiai jų matyti trys, nes ketvirta būna kitų užstota. Aukščiausiąją kalvą storiečiai įvardijo Didžiuoju kalnu, kitas – Eglėkalniu, Liepkalniu, Ožiakalniu.
 

Kavarsko šv. Jono krikštytojo šaltinis
Šaltinis apipintas įvairiais mitais. Nuo seno pasakojama apie stebuklingas jo gydomąsias galias. Gaivaus tyro vandens versmė nuo Šventosios upės vagos lygio į kalno viršų prasigraužusi net 134 metrus. Švenčių dienomis šv. Jono šaltinis ir vaizdingos jo prieigos tampa masinių kavarskiečių susibūrimų vieta.